Laisvieji Kauno archyvai

*Indrė Žakevičienė:* Neabejotinai įsimintiniausias man buvo 1989 m. vasario 16-osios minėjimas Santakos stadione ir Baltijos kelio „analogas“ prieš 25 metus Karo muziejuje. Į patį Baltijos kelią mus vežusi mašina pastrigo pusiaukelėje, vairuotojas susinervino, nusispjovė, apsisuko, atgabeno mus atgal į Kauną ir paleido; pėsčios laiku spėti ten, kur reikia, niekaip nebegalėjom, iš nevilties nuėjom į Karo muziejų ir ten radom į mus panašių žmonių būrį; susikibom už rankų prie Amžinosios ugnies, žmonės buvo atsinešę radiją, „paleidom“ visu garsu ir klausėmės transliacijos iš tikro Baltijos kelio. (2014)

*Asija*: „Ramybės parke įvyko mitingas, po kurio buvo naikinamos kapinės parke. Trys mokyklos buvo išsidėsčiusios aplink kapines ir mes dar būdami mokiniai viską matėme iš labai arti. Paaugliai vaikinai negalėjo praleisti tokio įvykio. Ėmė raustis po kapus, į pamokas atsinešdavo kaulų, taip gąsdindavo mergaites. Drąsesni lįsdavo gilyn į kapus. Susiradę kokių nors smulkmenų – kryželį, žiedą – viešai demonstruodavo. Tai buvo bene baisiausias Kauno miesto laikotarpis. Šis įvykis suvienijo mus su lietuviais“ (2017).

*Rimantas Viedrynaitis:* "Aš gimiau Kaune, Žydų ligoninėje, liūdna, bet ji dabar neatrodo labai gerai. Ji yra priešais kunigų seminariją ir Kauno pilį. Tas pastatas turi labai įdomią istoriją – tai ir žydų ligoninė, ir viešnamis karo metais, vėliau gimdymo skyrius, kur moterys erzindavo klierikus nuogomis krūtimis. Nežinau, kažkokį emocinį ryšį su ta vieta jaučiu".  (2014)

(Saulius Eduardas Pauliukonis - Šiaulių dramos teatro aktorius, buvęs Kauno Pantomimos trupės aktorius, dirbęs Kauno dramos teatre su režisieriumi A. Jurašu, Kauno muzikiniame teatre).

Restoranas "Pasaka"

Rašytojas Markas Zingeris: man Laisvės alėja vaikystėje – tai ir laisvė, ir pažadas.

*Audronė:* „Namas priklausė Zabielų rūmams. Ir pats namas – dabar jis supaprastintas – buvo labai įdomus, ypač architektūra apačioje, visur – skliautai, didžiuliai praėjimai, sraigtiniai laiptai. Dabar nieko nebeliko. Rekonstravo.

*Lolita:* "Gimiau ir augau Kauko alėjoje (kai gimiau, ji tuo metu dar vadinosi S. Šimkaus alėja). Ąžuolynas yra vienas miesto miškas, o šalia gyvenantiems buvo aktualu jį konkretinti. Taigi, tarp K. Petrausko, Parodos ir Radastų gatvių esančią dalį, kur XX a. 9 dešimtmetyje dar buvo atrakcionai, vadinome Mažuoju Ąžuolynu,  arba Ąžuolynėliu, o dalį nuo K. Petrausko g. Zoologijos sodo link - Didžiuoju Ąžuolynu.  Į Zoologijos sodą eidavome pėsčiomis. Ąžuolyne - įspūdingiausia, be abejo, buvo stumbro skulptūra, bet būdama maža labai mėgau ir L. Striogos "Poilsį", kurį vadinau "hipopo" - matyt, vaikui kažkuo priminė begemotą." (2019 m.)

Vytauto kalnas ir parkas mena tuos laikus, kai 1362 m. kryžiuočiai laikė apgulę Kauno pilį, o nepilnametis Kęstučio sūnus Vytautas jodinėjo dabartiniame Vytauto kalne su savo kariuomenės būriu, ieškodamas progos padėti savo broliui Vaidotui.

Eugenija: "Gyvenau netoli. Pereidavau Totorių gatvę, kur dabar stovi rusų mokykla. Ir įeidavau į kapines. Bet tada ten nieko neardė. Ten stovėjo mečetė, buvo suoliukai, mokyklos kiemas. Vėliau pradėjo ardyti, prasidėjo kasinėjimai, atvažiavo ekskavatoriai ir vaikščioti nebeleisdavo. Pavaikščiodavau tik greta mečetės ir su vežimuku nueidavau iki centrinio tako. Mačiau, kad kelia, ardo, bet iš toli. Tą pusę sutvarkė iki centrinio tako. Tik įėjus per centrinį įėjimą, dešinėje pusėje buvo eilė kareiviškų cementinių kryžių. Lietuvos savanoriams. Po kiek laiko juos visus išardė, pastatė suoliukus, ant kurių sėdėdavo babulkos ir plepėdavo. Kai ardė aną pusę, link cerkvės, ten eiti ir nieko matyti jau nebuvo galima. Ten ardymas buvo žiaurus. Į turgų būdavo galima nueiti Vytauto prospektu. Matydavau ten daug žmonių, kurie išeidavo pasivaikščioti. Nors gyvenu visai greta, man tik per gatvę pereiti, man ši vieta iki šiol nėra parkas. Tai kapinės. Aš ten būti negaliu. Negeras jausmas. Kažkada buvo atvažiavusi ekstrasensė, kuriai aprodė Kauną. Ji pasakė, kad čia yra negera vieta. Čia dar pilna likusių neiškeltų žmonių kūnų. Aura bloga. Mano sūnus irgi tą patį jaučia. Neveda šunų pasivaikščioti. Kai vaikščiodavau, dar stovėjo S. Dariaus ir S. Girėno mauzoliejus. Aš buvau nulipusi pažiūrėti. Bet ten buvo tuščia, nebebuvo karstų. Dariaus ir Girėno karstus mačiau institute.

*Rimantas*: „Ši dukros Editos fotografija daryta 1963 m, kai jai buvo apie 3,5 metukų. Nuo vaikystės mėgau fotografuoti, dažnai lankydavomės Karo muziejaus sodelyje ir čia padariau jos, erzinančios liūtus, nuotrauką. Dirbau Spec. mokslinėje restauracinėje gamybinėje dirbtuvėje, kuri restauravo architektūros, istorijos paminklus. Tarp daugelio restauruotų, konservuotų architektūros paminklų Lietuvoje, teko prisidėti ir tvarkant Čiurlionio dailės ir Karo muziejų pastatų fasadus ir interjerus. Jūsų parodyta iniciatyva privertė pasirausti po senus fotografijos archyvus. Ieškodamas šios nuotraukos perverčiau fotografijas ir skaidres, kuriose užfiksuota Liaudies buities muziejaus statyba, Kauno rotušės, Rotušės a. pastatų restauracija, Perkūno namų, Vytauto bažnyčios smailės atstatymo ir daugybės kitų darbų paminkluose nuotraukos. Taip paskendau prisiminimuose...“ (2018 m.)

Tado Ivanausko progimnazija