Laikotarpis 136Atminties vietos

Jolita: "Mano seneliai gyveno Vilijampolėje, "ant kalno".

Antrasis fontanas kiek toliau – Karo muziejaus sodely. Ten mus nuvesdavo mama, laikinai dėl mūsų nedirbanti gailestingoji sesuo.

Arūnas: „Kaune prabėgo vaikystė ir jaunystė.

Liucija ir Daiva: „Sonata“ buvo neatsiejama mūsų jaunystės gyvenimo dalis – taip, kaip pamokos, taip ir šokiai.

Asija: „Svarbiausia vieta man visada buvo Soboras.

Jonas: „1962 m.

Eugenija: "Gyvenau netoli.

Greta: Keista, bet Kauno pilies stotis užėmė didelę ir turbūt svarbią mano gyvenimo dalį.

Alvydas Vaitkevičius: "Negaliu iškęsti nepasidalinęs su visa bendruomene keletu puslapių labai įdomių prisiminimų apie senajį mūsų Karo Muziejų.  Juos su šeima radome taip pat nuostabioje Jono Dovydaičio knygoje „Žmogaus sparnai“ (1971), skirtoje Lietuvos aviacijos užgimimui ir vystymuisi, konkrečiai – mūsų aviacijos konstruktoriui Broniui Ožkiniui.  Tai jo įspūdžiai apie pirmąjį apsilankymą Karo muziejuje pateikiami šiuose puslapiuose.

Jonas: "Apie 1990 m.

Liucija: atvykau iš pajūrio krašto studijuoti į Vilnių.

Fruma: „Slapstėmės Petrašiūnuose, kurie nebuvo laikomi miesto dalimi.

"Trečiasis fontanas – Kauko laiptų.

Greta: Jeigu kas paklaustų, kokia studentiško gyvenimo vieta man brangiausia, atsakyčiau - Menininkų namai.

daugiau foto negaliu prisegti, galbūt galiu persiųsti el. paštu?

Pasakoja rašytojas Herkus Kunčius.

Gintaras: Kaune, kaip ir Vilniuje, po kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių, spontaniškai atsirado pieštų plakatų, smerkiančių nepateisinamą okupacinės kariuomenės elgesį su Lietuvos gyventojais.

Draugų portretai 1985 m. Dainavos rajono kiemuose.

Pastorius Vladimiras Sereda: "/.../ 1980 m., po vestuvių, su žmona atvykome į Lietuvą. Kaip tikintys žmonės tuo metu mes ieškojome bendrystės.